Per daug judrus vaikas, psichologų vadinamas hiperaktyviu, sukelia daug rūpesčių visiems, kurie susiduria su juo kasdieniniame gyvenime – tėvams, mokytojams, auklėtojams. Todėl ypač svarbu išmokti su tokiu vaiku tinkamai bendrauti.
Judrūs vaikai
Vaikai skiriasi pagal savo temperamentą. Jau nuo pirmų gyvenimo dienų vieni kūdikiai ramesni, daugiau miega, kiti aktyvesni, labiau reaguoja į aplinką, juda, dažniau verkia. Dažnai pasitaiko, kad judrius vaikus auginantys tėvai jau pirmaisiais metais jaučiasi pervargę, nes nuolat neišsimiega. Vaikui pradėjus vaikščioti, jam tenka skirti dar daugiau dėmesio, nes judrūs vaikai ne eina, o bėga, lipa, šoka, dažnai krenta, užsigauna. Jie smalsūs ir nori viską pačiupinėti. Tėvai negali palikti jų nei minutei.
Judrūs vaikai skiriasi pagal vyraujančią nuotaiką ir sugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Vieni – malonūs, linksmi, draugiški, greitai prisitaiko prie pasikeitusių situacijų ir žmonių. Kiti – nemalonūs, irzlūs, verksmingi, nedraugiški, kartais pikti. Suprantama, kad suaugusiųjų reakcijos į tokius vaikus taip pat skirtingos. Pirmiesiems tenka daugiau šypsenų, atlaidumo, pagyrimų. Antrieji dažniau atstumiami, kritikuojami, sulaukia aplinkinių pykčio ir atstūmimo. Taip įsisuka teigiamas arba neigiamas ratas, kuriame vaikas vystosi toliau. Per daug aktyvaus vaiko nervų sistema paprastai būna labai jautri, todėl su juo bendraujantys žmonės turi būti ištvermingi ir kantrūs. Negalime smerkti tokio vaiko, nes jis negali kontroliuoti savo neišsenkančio judrumo, nesugeba valdyti savo emocijų ir elgesio, jam sunku tinkamai bendrauti, laiku užbaigti pradėtas užduotis, laikytis tam tikrų taisyklių. Jis dažnai būna impulsyvus ir nenuspėjamas. Kadangi jiems sunku susikaupti, mokykloje gali kilti problemų dėl skaitymo, rašymo, skaičiavimo.
Ilgą laiką buvo manoma, kad hiperaktyvūs vaikai „išauga“. Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad tik nedidelė dalis vaikų šią problemą „išauga“. Dažniausiai vaikai su šia problema „keliauja“ per visą likusį gyvenimą.
Galimos priežastys
Šiam vystymosi sutrikimui gali turėti įtakos daug įvairių biologinių, psichologinių ir psichosocialinių veiksmų. Dauguma psichologų išskiria kelias hiperaktyvumo priežastis.
Temperamentas. Manoma, kad hiperaktyvumui gali turėti įtakos įgimtos vaiko temperamento savybės.
Paveldimumas. Prenitalinis ir postnatalinis vystymasis. Kai kuriais tyrimais nustatyta koreliacija tarp vaisiaus neišnešiotumo, mažo naujagimio svorio ir vėliau išryškėjusio vaiko hiperaktyvumo mokykliniais metais. Vienas iš hiperaktyvumo rizikos faktorių – tėvų amžius.
Vaikų mityba. Kai kurie autoriai nurodo ryšį tarp vaikų mitybos ir jų neramaus būdo. Pastebėta, kad vaikų maistas, turtingas cukraus ar kitų saldiklių, didina hiperaktyvumą.
Psichosocialinai veiksniai. Manoma, kad viena iš hiperaktyvumo atsiradimo priežasčių – šeimyniniai santykiai. Turimas omenyje nenuoseklus vaikų auklėjimo būdas: sutrikdytas gyvenimo ritmas, tėvai, užsiėmę savo reikalais, vaikams skiria mažai dėmesio, nėra nustatę taisyklių, kurie jie turėtų laikytis. Kartais dėl to paties dalyko vaikai griežtai baudžiami, o kartais į tai visiškai nereaguojama.
Lytis. Berniukams aktyvumo ir dėmesio sutrikimas pasitaiko 3-4 kartus dažniau nei mergaitėms.
Sulėtėjęs vystymasis. Tam tikra prasme hiperaktyvumą galima vertinti kaip lėtesnį vystymąsi. Taigi, kas normalu trejų metų vaikui (judrumas, mažesnis atidumas), aštuonmečiui jau yra problema ir trukdo mokytis.
Nėštumas ir gimdymas. Gydytojai mano, kad rūkymas ir alkoholio vartojimas daro neigiamą įtaką vėlesniam vaiko psichologiniam vystymuisi. Alkoholis gali sukelti vaisiaus alkoholinį sindromą, kuriam be kitų simptomų, būdingas ir hiperaktyvumas.
Gimdymo traumos. Komplikuoto gimdymo metu kartais pažeidžiamos kūdikio galvos smegenys, galimas tiesioginis sužalojimas ar ilgalaikis deguonies trūkumas.
Galvos smegenų traumos. Vaikystėje patirtos sunkios galvos traumos su ilgalaikiu, kelias dienas trunkančiu sąmonės praradimu gali sąlygoti elgesio sutrikimų stsiradimą.
KUO ANKSČIAU IEŠKOTI PAGALBOS
Kiekvienas, kuris susiduria su per daug judriu vaiku, turi savų interesų. Gydytojui psichiatrui rūpi, kodėl tas vaikas šitaip elgiasi, nes tik žinant priežastis, galima bandyti jas pašalinti, o mokytojams ir tėvams aktualu, kaip su tokiu vaiku tvarkytis, kaip sustabdyti tą netinkamą jo elgesį kuo mažiau žeidžiant vaiką. Tačiau visiems pirmiausia turi rūpėti pats svarbiausias dalykas: „Kaip aš galiu tam vaikui padėti ir ką aš jam jaučiu ?“
KAIP ELGTIS?
Kiekvienoje situacijoje suaugusiojo elgesys su hiperaktyviu vaiku priklauso nuo jo elgesio. Negalima su vaikais elgtis vienodai.
- Pirmiausiai pradėkite mokyti vaiką laikytis dienotvarkės;
- Pratinkite vaiką darbą, užduotį atlikti iki galo. Naudokite klausinėjimo strategiją – klauskime: ko tau reikia, kad atliktum šią užduotį? Klausinėkite tol, kol vaikas pasieks užsibrėžtą tikslą.
- Nustatykime tikslią darbų atlikimo datą, kad jis galėtų pabaigti kiekvieną užduotį tada, kada reikia.
- Užduotį padalinkite į kelias mažesnės apimties užduotis. Dirbdami su tokiais vaikais, stenkitės užduotis pritaikyti vaiko sugebėjimams, venkite ilgų užduočių.
- Labai naudingas skirtingo pobūdžio užduočių kaitaliojimas – įdomios ir nuobodžios, reikalaujančios aktyvumo ir pasyvumo.
- Mokykite orientuotis į teigiamą elgesį, skatinantį savikontrolės įgūdžius, pasitikėjimą savimi, stiprinti savivertės jausmą. Padrąsinkite ir paskatinkite vaiką. Paskatinti gali nuoširdus dėmesys – žvilgsnis, šypsena, palietimas. Mokykite vaiką rasti savo privalumų. Mokykite klausti savęs: „Ką aš darau, kaip tai paveiks kitus žmones.“ Leiskite vaikui parodyti savo privalumus, sugebėjimus. Ir būtinai pagirkime.
Jei įtariate, kad vaikas turi šį sutrikimą, nedvejodami kreipkitės pagalbos į specialistus. Kiekviename mieste ir rajone yra psichikos sveikatos centrai, kur dirba vaikų ir paauglių psichiatrai bei psichologai. Lietuvoje oficialiai jau įkurta pirmoji tėvų, auginančių hiperaktyvius vaikus, bendrija. Ji veikia Vilniuje, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Vaikų su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu tėvai nutarė vienytis, kad lengviau įveiktų sunkumus. Susitikimuose jie bendrauja su psichologais, mokosi naujausių, efektyvių vaikų auklėjimo metodų, dalijasi savo asmenine patirtimi ir kartu ieško sprendimų būdų.
Socialinė pedagogė Aida Lukšienė
Baimė ir nerimas yra natūralios ir žmogui svarbios emocijos. Normalus nerimo lygis padeda žmogui mobilizuoti organizmo funkcijas (pagerina dėmesio koncentraciją, atmintį, loginį mąstymą), skatina ieškoti sprendimo, savarankiškai elgtis, tyrinėti naujas situacijas. Taip po truputį vaikas vis labiau pasitiki savimi, tampa savarankiškas.
