Smulkiosios motorikos lavinimas – svarbi logopedinių pratybų dalis. Dalinuosi akimirkomis iš logopedinių pratybų, skirtų smulkiosios motorikos ir pažintinių procesų lavinimui. KODĖL LABAI SVARBU LAVINTI VAIKŲ SMULKIĄJĄ MOTORIKĄ? Smulkioji motorika – tai judesiai, kuriuos atliekant dalyvauja smulkieji kūno raumenys (pirštų, riešo, akių). Juos lavinti yra ypač svarbu, jei siekiame, kad vaiko kalbos raida būtų sklandi. Vaikams reikia lavinti rankų pirštelius, plaštaką, riešą. Aktyvindami pirštukų pagalvėles, skatiname vystytis kalbą, nes jose esantys centrai susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą. Ne veltui yra sakoma: „Juda pirštukai – lavėja kalba“.
Lavinti vaikučio smulkiąją motoriką puikiai galite ir namuose. Priemonių, kurių prireiks, apstu kiekvienuose namuose. Virtuvėje galima rasti labai daug naudingų užsiėmimų. Tarkim, verti tuščiavidurius makaronus ant virvutės, ar ant plastilinu padengtos lentelės įspausti įvairias kruopas, žirnius bei pupas. Smagūs įvairūs rūšiavimo žaidimai: pupelių, kaštonų, gilių ir kt. gamtinės medžiagos. Puikus užsiėmimas, miklinantis mažųjų pirštelius, yra įvairių lipdukų, aplikacijų klijavimas, popieriaus plėšymas mažomis skiautelėmis. Labai naudingas sagų, užtrauktukų, spaustukų, segtukų segimas.
Nepamirškite lavinti vaiko smulkiosios motorikos – vaikas turi kiek įmanoma daugiau dirbti savo mažais ir dar nepaklusniais pirštukais. Kuo vaiko piršteliai darysis vikresni, tuo jo kalba taps suprantamesnė. Tačiau svarbu, kad veikla atitiktų vaiko amžių. Mažyliui turi būti įdomu ir ne per sunku.
1-3-ejų metukų sulaukę vaikučiai jau gali perdėlioti daiktus, juos rūšiuoti, apversti, atitaikyti formas, o vėliau ir laikyti šaukštą, puodelį, piešimo priemonę. Ikimokyklinukai įveikia dar sudėtingesnes užduotis – karpo, veria karoliukus, konstruoja, susega sagutes ir užtrauktukus, geba varstyti batraiščius, siūlus, naudoja įvairius įrankius.
3-7 metų vaikams pagrindiniai užsiėmimai, padėsiantys lavinti smulkiąją motoriką bei tinkantys jų amžiui: piešimas, rašymas (punktyrinių linijų jungimas, įvairių elementų, spausdintinių raidelių rašymas), karpymas, smulkių detalių vėrimas (karolių, makaronų, sagų ir kt.), rišimas, pynimas, mozaikų, dėlionių dėliojimas, konstravimas, segimas (sagų, segtukų), įvairių įrankių naudojimas. Taigi, sėkmės ir pirmyn! (nuotr. R. Jonaitienės)
Logopedė Renata
Kas yra kalba? Dažnas kalbą supranta tik kaip „minčių reiškimą balsu“, tačiau iš tiesų kalbėjimas yra tik viena kalbos medalio pusė. Kita pusė yra kalbos supratimas. Kad vaikas pradėtų tarti žodžius, pradžiai jis turi juos išgirsti, suprasti, ir tik tuomet jis gali išmokti juos tarti. Tyrinėtojų manymu, 1-2 metų vaikas supranta penkis kartus daugiau žodžių, nei moka (ar bando) pasakyti. Be to, žmogus (taip pat ir vaikas) bendrauti gali ne tik žodžiais – gestai, intonacijos yra svarbi bendravimo dalis. Pavyzdžiui, vaikas gali nemokėti pasakyti žodžio „taip“, bet jis jau gali bendrauti pritariamai palinksėdamas galva.
Kas yra žodis? Kartais tėveliai be reikalo ima panikuoti, manydami, kad jų vaikas nekalba. Tačiau tereikia įdėmiau stebėti vaiką, įsiklausyti, ir pamatysite, kad žodžių jo žodyne yra gerokai daugiau, nei pradžioje galvojote. Pavyzdžiui, jei vaikas rodo į puodelį ir sako „po“, tai daro nuosekliai, tai jau yra žodis! Tiesiog vaikas dar nėra taip gerai įgudęs, jo kalbos padargai dar nėra išlavėję pakankamai, kad galėtų ištarti šį triskiemenį žodį. Skaičiuokite, užsirašykite šiuos žodžius – taip ne tik bus lengviau sekti vaiko raidą, bet vėliau bus smagu pavartyti vaiko „žodynėlį“.
Kaip vaikas mokosi kalbos? Prisiminkite, kaip jūs pradėjote mokytis užsienio kalbos: mokytoja rodydavo jums paveikslėlius, juos įvardindavo, o jums reikėdavo pakartoti – pavyzdžiui, „a cat“, „a dog“. Panašiai kalbėti mokosi ir vaikas: jis girdi žodžius, pamažu perpranta jų reikšmę, bando pasakyti, kartoja, kol galiausiai išmoksta juos ištarti taip pat gerai, kaip ir jūs.
Kaip galite paskatinti kalbos raidą? Nuo pat gimimo bendraukite su vaiku kuo daugiau. Vos gimęs kūdikis jau fiksuoja garsus, pradeda eksperimentus su savo balsu. Daug skaitykite, dainuokite daineles, skatinkite vaiką pamėgdžioti garsus ir gestus. Išnaudokite kasdienes situacijas – pavyzdžiui, jei kaskart duodami gerti pasakysite tai vaikui, jis šį žodį išmoks greičiau. Vadovaukitės principu: su vaiku kalbėti reikia viena pakopa sudėtingesne kalba, nei kalba pats vaikas. Taigi, jei vaiko žodyne atsirado pirmieji dviskiemeniai žodžiai, pradėkite naudoti kuo daugiau triskiemenių žodžių ir dviejų žodžių sakinukų. Kai vaikas jau kalba jungdamas du žodžius, pereikite prie trijų. Pavyzdžiui:
1) Mama.
2) Mamytė. Mama eina. Kur mama?
3) Mamytė eina namo. Kur mamytės batukai?
Tėvų darželis.lt
<… viskas prasideda nuo raidės. Vaikas įsimena savo vardo raidę, tada kitų, jam svarbių žmonių, vardo raides. (Tarp jų gali būti ir M – mama, T – tėtė.) Taip J tampa Jonu, B – Barbora ir t. t. … maždaug ketverių metų vaikui noras mokytis ir smalsumas raidėms yra tarsi savaiminis. Svarbu nepraleisti to momento, bet ir neperspausti….> plačiau–>>
Vaiko kalbos raida labai individuali. Lėčiau vaikų kalba gali plėtotis dėl daugelio priežasčių: paveldėjimo ypatumų, klausos susilpnėjimo, raidos sutrikimų, netinkamo kalbinio mikroklimato ir t.t.
Kada pradėti nerimauti? Tai priklauso nuo vaiko kalbos būklės: kaip vaikas kalba – garsais, garsiažodžiais ar žodžiais, sakinukais, kokia kalbos garsinė struktūra, kokius garsus taria taisyklingai, kokių netaria, kiek turtingas žodynas, kokie pasakojamosios kalbos gebėjimai.
Vaiko kalba ikimokykliniame amžiuje nuolat lavėja, vis taisyklingiau tariami garsai, tikslėja daugiaskiemenių žodžių tarimas, turtėja žodynas, sudėtingesnė tampa gramatinė kalbos sandara, plėtojasi rišlioji kalba. Fiziologinis šveplavimas baigiasi apie penktuosius metus, o tai reiškia, kad garsinė kalba pilnai susiformuoja. Nedideli nukrypimai nuo šios amžiaus ribos dar nerodo sutrikimo požymių.
Tačiau, jei jums atrodo, kad vaiko kalba nepakankamai išlavėjusi pagal amžių, sunkiai suprantama aplinkiniams, vaikas painioja garsus, netaria kai kurių ar daugelio garsų, ,,iškraipo” ar sutrumpina žodžius, nedelsdami ieškokite logopedo konsultacijos. Tik tuomet galėsite pasidžiaugti, kad be reikalo nerimaujate arba nustačius kalbos sutrikimus, bus suteikta logopedo pagalba.
Jau seniai nustatyta, kad lavinant smulkiąją motoriką gerėja ir kalbinė motorika, nes aktyvinami kalbos motoriniai centrai galvos smegenyse, todėl kalbos padargų judesiai atliekami greičiau, tiksliau. Logopedinėje literatūroje nurodoma, kad vaikai, kuriems buvo sudarytos palankios sąlygos mankštinti rankų pirštus, greičiau pradeda taisyklingai, aiškiai kalbėti, gerai artikuliuoti garsus. Mankštinant rankų pirštus daroma tiesioginė įtaka vaiko kalbos vystymuisi.
Smulkiosios motorikos lavinimo pratimai:
- Piešimas, spalvinimas;
- Lipdymas iš pastilino;
- Tešlos minkymas;
- Kirpimas žirklutėmis;
- Popieriaus plėšymas smulkiais gabalėliais;
- Mozaikos dėliojimas;
- Virvučių varstymas į skylutes;
- Sagučių ar kitų daiktų dėliojimas į dėžutę;
- Karolių vėrimas ant virvutės;
- Pupelių, makaronų ir pan. rūšiavimas pagal formą, spalvą į atskiras krūveles ar dėžutes;
- Konstravimas (LEGO konstruktoriai iš smulkesnių detalių);
Be to išmokykite vaiką su pirštukais atlikti įvairius pratimėlius:
- Nykščiu paliesti kiekvieną tos pačios rankos pirštą („pirštukai sveikinasi“)
- Sunerti plaštakas ir sukti nykščius ratu („šokdynė“)
- Barbenti pirštais į stalą („grojam pianinu“)
- Gniaužti rankas į kumštį ir atleisti (abi kartu, paskui pakaitomis)
Pūtimo pratimai:
- Pūsti žaislinio malūnėlio sparnus;
- Pūsti muilo burbulus;
- Pro kokteilių šiaudelį pūsti į vandenį, kad burbuliuotų;
- Pūsti vatos gumuliukus į vartus (t.y. tarp dviejų bokštelių ar kubelių);
- Pūsti į snaiges, iškirptas iš plono popieriaus ir pririštas prie siūlo.
Kalba savaime neišsivysto. Ją vaikas išmoksta bendraudamas su suaugusiais, pamėgdžiodamas juos ir jų padedamas, todėl bendrauti su vaiku būtina nuo pat ankstyvos vaikystės. Kuo daugiau bendrausime su vaiku, tuo lengviau ir sėkmingiau vaikas mokysis kalbos. Turtindami vaiko kalbą nepamirškite, jog vaikai mokosi žaisdami, pagirkite už pastangas.
Dvikalbėje šeimoje neišmoks taisyklingai kalbėti
Ir tiesa, ir mitas
Jeigu mažylis gimsta dvikalbėje šeimoje, tai sėkmingai ir gana greitai išmoksta abi kalbas. Tiesa, iš pradžių būna šiek tiek painiavos žodyne – vienas žodis lietuviškas, kitas – ne. Vis dėlto ilgainiui atsirenka vienai kalbai būdingus žodžius. Bet yra vienas „bet”. Dvikalbė aplinka yra palanki tik tada, kai mažylio raida nevėluoja (vaikutis laiku guguoja, laiku taria pirmuosius žodžius). Antraip dvikalbystė dar labiau apsunkina kalbos raidą. Yra ir dar viena sąlyga: abu tėvai, kad ir kokia kalba bendrautų, privalo kalbėti tik taisyklingai, gražiai ir aiškiai, kad vaikučiui nepasirodytų, jog kalba yra tarsi vienos ir kitos kalbos žodžių „mišrainė”.
Paprastai sveikas vaikas maždaug iki penkerių metų jau pradeda skirti abiejų tėvų kalbas ir su abiem gali pasikalbėti nepainiodamas žodžių. Įdomu tai, kad kuo daugiau kalbų vaikutis išmoksta ankstyvame amžiuje, tuo intelektas būna aukštesnis. Kartais vaikai išmoksta svetimos kalbos tiesiog žiūrėdami televizorių.
Su kūdikiu reikia bendrauti „vaikų” kalba
Mitas
Net ir su pačiu mažiausiu kūdikiu nereikia kalbėti vadinamąja vaikų kalba, kad neįprastų netaisyklingai tarti garsus. Bet nebijokite kalbėti saldžiu, mielu tonu, šiek tiek nutęsdami balsius, kūdikiai tai dievina. Daugelis tėvų kūdikius nesąmoningai kalbina lėtai ir aiškiai, dažnai kartoja tuos pačius žodžius. Taip mažiukas lengviau atsirenka jau pažįstamus garsus ir pradeda juos kartoti. Klausinėkite kūdikio, ar nešlapia, ar gera ir t. t. Jis jums atsakys taip, kaip sugeba: įdėmiai žiūrėdamas, šypsodamasis, vėliau kartodamas žodžius ir galų gale pasakydamas tai, ką nori pasakyti.
Guguojantį kūdikį patariama mėgdžioti
Tiesa
Kūdikis kalbos mokosi mėgdžiodamas savo mamą, tėtį, šuniuką ar kitus kasdien girdimus garsus. Kuo dažniau kalbinsite vaikutį, tuo greičiau pats pradės kalbėti.Aguojantį, guguojantį ar čiauškantį mažiuką pamėgdžiokite (kartokite paskui jį „agu”, „gugu”, „lialia”), nes taip užmezgamas labai glaudus ryšys su juo ir jis yra skatinamas atsakyti. Tačiau mėgdžioti kūdikį galima ir reikia tol, kol dar taria neprasmingus žodžius.
Atlikti tyrimai rodo, kad ypač pagreitinti kūdikio brandos neįmanoma, tačiau galima ją sulėtinti nesudarant palankios aplinkos, pavyzdžiui, prastai maitinant, nelabai prižiūrint. Jeigu sulėtėja vaikučio fizinė raida, sulėtėja ir gebėjimas laiku tarti pirmuosius žodžius. Vaikai iš asocialių šeimų vėliau pradeda net guguoti ar čiauškėti. Kad geriau vystytųsi kalbos įgūdžiai, ypač svarbu net ir naujagimį kalbinti, jam šypsotis ir dainuoti, kai būdrauja. Pasakokite jam viską, kas tik šauna į galvą. Pervystydama pasakykite, ką dabar veikiate, paėmusi ant rankų, ką matote už lango.
Berniukai pradeda kalbėti vėliau už mergaites
Ir tiesa, ir mitas
Berniukai subręsta vėliau nei mergaitės. Jau dešimtmetės mergytės nori būti panašios į paneles, o berniukai atrodo vaikiškesni. Dėl to, ko gero, susidarė nuomonė, kad berniukai pradeda kalbėti vėliau už mergaites. Šis teiginys iš dalies teisingas, tačiau jeigu mama įtaria, kad mažylis kalba mažiau negu bendraamžiai ir dėl to nerimauja, turėtų kreiptis į pediatrą ir prašyti siuntimo pas logopedą. Paprastai mama geriausiai pastebi, kad vaiko raida vėluoja.
Kartais mamos baiminasi, nes antrasis mažylis pradėjo kalbėti vėliau už pirmagimį. Bėdų gali būti įvairių ir tikrai neverta laukti, nes kai kurias jų galima pradėti anksti taisyti. Todėl jeigu jūsų širdis sako, kad reikia griebtis kokių nors priemonių, geriau pasirodyti logopedui. Jis bent jau pakonsultuos ir nuramins, jei tai iš tiesų nieko bloga.
Vaikas pradeda mikčioti ko nors išsigandęs
Ir tiesa, ir mitas
Maždaug nuo 3 iki 5 m. kai kurie vaikučiai pradeda mikčioti. Niekas neišgąsdino, tiesiog tuo metu labai aktyviai formuojasi vaiko mąstymas ir galvelėje sukasi labai daug minčių, kurių „nepaveja” žodžiai arba jų nepakanka. Kai pritrūksta žodžių, vaikutis susijaudina ir gali pradėti strigti kalba. Jei priežastis – fiziologinė, vaikas nustos greitai mikčioti. Bet jei mažylis ilgai ir daug mikčioja, būtina kreiptis į gydytoją. Šis kalbos sutrikimas gali būti paveldėtas, nors ir negalima teigti, kad perduodamas genetiškai.
Jei giminėje yra mikčiojančių žmonių – ir vaikas gali mikčioti. Pavyzdžiui, neurozinį mikčiojimą gali sukelti jautri nervų sistema, nepalanki aplinka šeimoje. Jautri nervų sistema gali būti perduodama iš kartos į kartą ir kartkarčiais šeimoje pasitaiko mikčiojančių žmonių. Mažylis gali pradėti mikčioti ko nors išsigandęs, kai namuose atsiranda brolis ar sesuo. Jei mikčiojimas neurozinis, dažnai padeda tyla. Tėvai su mažyliu gali pažaisti tylą ir kelių dienų nesikalbėjimas gali padėti išgydyti šį sutrikimą. Galima išjungti televizorių, laikinai atsisakyti judrių žaidimų, kad vaikutis pagyventų ramiai, kol ir vėl pradės sklandžiai kalbėti.
Rankyčių žaidimai lavina kalbą
Tiesa
Rankyčių žaidimai, kai mažylis dėlioja smulkius daiktus, sega sagutes, yra vadinami smulkiosios motorikos lavinimu. Tai yra viena logopedinių pratybų dalių. Galvos smegenyse yra tam tikros zonos, atsakingos už kalbą, judėjimą. Kalbos zona yra šalia judėjimo zonos. Todėl jeigu laviname smulkiąją motoriką, tai ši zona aktyvina ir šalia esančią. Smulkiąją motoriką lavinti gerai ir ruošiant vaiką mokyklai. Paprastai, jeigu kalba yra sutrikusi, vaikas turi ir smulkiosios motorikos bėdų. Todėl žaisdama su mažyliu, tarkim, dėliodama kaladėles ir kitus smulkius žaisliukus, padėsite lavinti ir jo kalbą.
pagal logopedę I.Liaudeneckienę
Baimė ir nerimas yra natūralios ir žmogui svarbios emocijos. Normalus nerimo lygis padeda žmogui mobilizuoti organizmo funkcijas (pagerina dėmesio koncentraciją, atmintį, loginį mąstymą), skatina ieškoti sprendimo, savarankiškai elgtis, tyrinėti naujas situacijas. Taip po truputį vaikas vis labiau pasitiki savimi, tampa savarankiškas.
Kai vaikas jaučia per didelį nerimą, jam sunku elgtis natūraliai, išreikšti save – laisvai kalbėti, klausyti, užmegzti pažintį, pasakyti savo nuomonę. Pasitikėjimas ima mažėti, pradedama jaustis nepilnaverčiu, nepritampančiu.
Požymiai, kad vaikas patiria pernelyg didelį nerimą:
- pykčio proveržiai, agresija, neramumas, irzlumas, greit pasirodančios ašaros
- prieštaravimai, nepaklusnumas, suaugusiųjų ignoravimas
- drovumas, baikštumas, atsiskyrimas
- naujos veiklos baimė
- pesimizmas ir neigiamas mąstymas (atsimena tik savo nesėkmes, sėkmes greit pamiršta, dažnai kaltina ir kritikuoja save)
- nuolatinis nerimas dėl dalykų, kurie gali įvykti ar įvyks ateityje
- greitas nuovargis, fiziniai nusiskundimai (galvos, pilvo skausmai), miego sutrikimai (sunku užmigti ar išmiegoti, kamuoja košmarai, nakties baimė), bloga atmintis ir dėmesio koncentracija, prastas apetitas
Rekomendacijos vaiko pasitikėjimo savimi ugdymui:
- Rodykite vaikui meilę ir pagarbą.
- Priimkite jo individualybę, venkite lyginimo su kitais.
- Įžvelkite vaiko stipriąsias puses.
- Išreikškite savo džiaugsmą, kai vaikas padaro kažką gero.
- Užduočių atlikimą išskaidykite į etapus, kad po kiekvieno žingsnelio patirta sėkmė skatintų vaiką veikti toliau.
- Įvertinkite vaiko įdėtas pastangas, net jei darbas nėra atliktas taip, kaip jums norisi.
- Kritikuokite konkrečius veiksmus, poelgius, žodžius, bet ne vaiko asmenybę. Tai darykite individualiai, kitiems negirdint.
- Naudokite aiškią, su vaiku aptartą, paskatinimų/drausminimo sistemą už elgesio taisyklių laikymąsi/nesilaikymą.
- Venkite etikečių “klijavimo” (,,tinginys”, ,,rėksnys” ir pan.)
- Mokykite vaiką teigiamai apie save kalbėti, galvoti. Priminkite, kad sutrikti, suklysti, pasimesti yra normalu.
- Skatinkite vaiko emocijų raišką, kalbėkite su juo apie jausmus.
- Padrąsinkite, kai vaikas abejoja, dvejoja.
- Pasitikėkite vaiku, leiskite suprasti, kad jis atsako už savo poelgius ir veiksmus.
- Leiskite vaikui pačiam spręsti savo problemas, kai jis tai gali daryti.
- Skirkite vaikui tam tikras pareigas, kad jis galėtų jaustis svarbiu, reišmingu.
Psichologė Eglė Gudelienė
Per daug judrus vaikas, psichologų vadinamas hiperaktyviu, sukelia daug rūpesčių visiems, kurie susiduria su juo kasdieniniame gyvenime – tėvams, mokytojams, auklėtojams. Todėl ypač svarbu išmokti su tokiu vaiku tinkamai bendrauti.
Judrūs vaikai
Vaikai skiriasi pagal savo temperamentą. Jau nuo pirmų gyvenimo dienų vieni kūdikiai ramesni, daugiau miega, kiti aktyvesni, labiau reaguoja į aplinką, juda, dažniau verkia. Dažnai pasitaiko, kad judrius vaikus auginantys tėvai jau pirmaisiais metais jaučiasi pervargę, nes nuolat neišsimiega. Vaikui pradėjus vaikščioti, jam tenka skirti dar daugiau dėmesio, nes judrūs vaikai ne eina, o bėga, lipa, šoka, dažnai krenta, užsigauna. Jie smalsūs ir nori viską pačiupinėti. Tėvai negali palikti jų nei minutei.
Judrūs vaikai skiriasi pagal vyraujančią nuotaiką ir sugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. Vieni – malonūs, linksmi, draugiški, greitai prisitaiko prie pasikeitusių situacijų ir žmonių. Kiti – nemalonūs, irzlūs, verksmingi, nedraugiški, kartais pikti. Suprantama, kad suaugusiųjų reakcijos į tokius vaikus taip pat skirtingos. Pirmiesiems tenka daugiau šypsenų, atlaidumo, pagyrimų. Antrieji dažniau atstumiami, kritikuojami, sulaukia aplinkinių pykčio ir atstūmimo. Taip įsisuka teigiamas arba neigiamas ratas, kuriame vaikas vystosi toliau. Per daug aktyvaus vaiko nervų sistema paprastai būna labai jautri, todėl su juo bendraujantys žmonės turi būti ištvermingi ir kantrūs. Negalime smerkti tokio vaiko, nes jis negali kontroliuoti savo neišsenkančio judrumo, nesugeba valdyti savo emocijų ir elgesio, jam sunku tinkamai bendrauti, laiku užbaigti pradėtas užduotis, laikytis tam tikrų taisyklių. Jis dažnai būna impulsyvus ir nenuspėjamas. Kadangi jiems sunku susikaupti, mokykloje gali kilti problemų dėl skaitymo, rašymo, skaičiavimo.
Ilgą laiką buvo manoma, kad hiperaktyvūs vaikai „išauga“. Tačiau naujausi tyrimai parodė, kad tik nedidelė dalis vaikų šią problemą „išauga“. Dažniausiai vaikai su šia problema „keliauja“ per visą likusį gyvenimą.
Galimos priežastys
Šiam vystymosi sutrikimui gali turėti įtakos daug įvairių biologinių, psichologinių ir psichosocialinių veiksmų. Dauguma psichologų išskiria kelias hiperaktyvumo priežastis.
Temperamentas. Manoma, kad hiperaktyvumui gali turėti įtakos įgimtos vaiko temperamento savybės.
Paveldimumas. Prenitalinis ir postnatalinis vystymasis. Kai kuriais tyrimais nustatyta koreliacija tarp vaisiaus neišnešiotumo, mažo naujagimio svorio ir vėliau išryškėjusio vaiko hiperaktyvumo mokykliniais metais. Vienas iš hiperaktyvumo rizikos faktorių – tėvų amžius.
Vaikų mityba. Kai kurie autoriai nurodo ryšį tarp vaikų mitybos ir jų neramaus būdo. Pastebėta, kad vaikų maistas, turtingas cukraus ar kitų saldiklių, didina hiperaktyvumą.
Psichosocialinai veiksniai. Manoma, kad viena iš hiperaktyvumo atsiradimo priežasčių – šeimyniniai santykiai. Turimas omenyje nenuoseklus vaikų auklėjimo būdas: sutrikdytas gyvenimo ritmas, tėvai, užsiėmę savo reikalais, vaikams skiria mažai dėmesio, nėra nustatę taisyklių, kurie jie turėtų laikytis. Kartais dėl to paties dalyko vaikai griežtai baudžiami, o kartais į tai visiškai nereaguojama.
Lytis. Berniukams aktyvumo ir dėmesio sutrikimas pasitaiko 3-4 kartus dažniau nei mergaitėms.
Sulėtėjęs vystymasis. Tam tikra prasme hiperaktyvumą galima vertinti kaip lėtesnį vystymąsi. Taigi, kas normalu trejų metų vaikui (judrumas, mažesnis atidumas), aštuonmečiui jau yra problema ir trukdo mokytis.
Nėštumas ir gimdymas. Gydytojai mano, kad rūkymas ir alkoholio vartojimas daro neigiamą įtaką vėlesniam vaiko psichologiniam vystymuisi. Alkoholis gali sukelti vaisiaus alkoholinį sindromą, kuriam be kitų simptomų, būdingas ir hiperaktyvumas.
Gimdymo traumos. Komplikuoto gimdymo metu kartais pažeidžiamos kūdikio galvos smegenys, galimas tiesioginis sužalojimas ar ilgalaikis deguonies trūkumas.
Galvos smegenų traumos. Vaikystėje patirtos sunkios galvos traumos su ilgalaikiu, kelias dienas trunkančiu sąmonės praradimu gali sąlygoti elgesio sutrikimų stsiradimą.
KUO ANKSČIAU IEŠKOTI PAGALBOS
Kiekvienas, kuris susiduria su per daug judriu vaiku, turi savų interesų. Gydytojui psichiatrui rūpi, kodėl tas vaikas šitaip elgiasi, nes tik žinant priežastis, galima bandyti jas pašalinti, o mokytojams ir tėvams aktualu, kaip su tokiu vaiku tvarkytis, kaip sustabdyti tą netinkamą jo elgesį kuo mažiau žeidžiant vaiką. Tačiau visiems pirmiausia turi rūpėti pats svarbiausias dalykas: „Kaip aš galiu tam vaikui padėti ir ką aš jam jaučiu ?“
KAIP ELGTIS?
Kiekvienoje situacijoje suaugusiojo elgesys su hiperaktyviu vaiku priklauso nuo jo elgesio. Negalima su vaikais elgtis vienodai.
- Pirmiausiai pradėkite mokyti vaiką laikytis dienotvarkės;
- Pratinkite vaiką darbą, užduotį atlikti iki galo. Naudokite klausinėjimo strategiją – klauskime: ko tau reikia, kad atliktum šią užduotį? Klausinėkite tol, kol vaikas pasieks užsibrėžtą tikslą.
- Nustatykime tikslią darbų atlikimo datą, kad jis galėtų pabaigti kiekvieną užduotį tada, kada reikia.
- Užduotį padalinkite į kelias mažesnės apimties užduotis. Dirbdami su tokiais vaikais, stenkitės užduotis pritaikyti vaiko sugebėjimams, venkite ilgų užduočių.
- Labai naudingas skirtingo pobūdžio užduočių kaitaliojimas – įdomios ir nuobodžios, reikalaujančios aktyvumo ir pasyvumo.
- Mokykite orientuotis į teigiamą elgesį, skatinantį savikontrolės įgūdžius, pasitikėjimą savimi, stiprinti savivertės jausmą. Padrąsinkite ir paskatinkite vaiką. Paskatinti gali nuoširdus dėmesys – žvilgsnis, šypsena, palietimas. Mokykite vaiką rasti savo privalumų. Mokykite klausti savęs: „Ką aš darau, kaip tai paveiks kitus žmones.“ Leiskite vaikui parodyti savo privalumus, sugebėjimus. Ir būtinai pagirkime.
Jei įtariate, kad vaikas turi šį sutrikimą, nedvejodami kreipkitės pagalbos į specialistus. Kiekviename mieste ir rajone yra psichikos sveikatos centrai, kur dirba vaikų ir paauglių psichiatrai bei psichologai. Lietuvoje oficialiai jau įkurta pirmoji tėvų, auginančių hiperaktyvius vaikus, bendrija. Ji veikia Vilniuje, Klaipėdoje ir Panevėžyje. Vaikų su aktyvumo ir dėmesio sutrikimu tėvai nutarė vienytis, kad lengviau įveiktų sunkumus. Susitikimuose jie bendrauja su psichologais, mokosi naujausių, efektyvių vaikų auklėjimo metodų, dalijasi savo asmenine patirtimi ir kartu ieško sprendimų būdų.
Socialinė pedagogė Aida Lukšienė